Mano penki populiariausi klausimai, keliantys nerimą

• Balandis 27, 2024

Žmonės su vaikais dažnai mano, kad turi licenciją įkyriai klausinėti bevaikių žmonių apie jų gyvenimo būdo pasirinkimą. Kai kurie iš mūsų atkreipia dėmesį į daugybę protingų atsakymų į šiuos erzinančius klausimus. Tačiau pastaruoju metu galvoju apie tai, kas iš tikrųjų slypi šiuose klausimuose; stereotipai ir bendros kultūrinės prielaidos, leidžiančios tėvams abejoti mūsų pasirinkimu.

Toliau pateikiami penki klausimai, kurių man dažnai užduodama, ir kultūriniai veiksniai, kurie, mano manymu, lemia šiuos klausimus. Man įdomu išgirsti iš skaitytojų apie jų pačių geriausius penketukus.

1) Ką jūs veikiate su savo laiku?

Šį klausimą dažnai gaunu iš konkretaus šeimos nario, kuris didžiąją dienos dalį skiria savo vaikų gabenimui į nesibaigiantį renginį ir veiklą. Tėvai linkę pamiršti, kaip užpildė savo dienas, kol neturėjo vaikų. Mano rutina bėgant metams nepasikeitė taip dramatiškai, kaip būtų, jei turėčiau vaikų. Tai nereiškia, kad nesu užimtas, tačiau tėvai neatrodo, kad veikla vertinga, jei ji nėra tiesiogiai susijusi su vaiku.

Be to, pastaraisiais metais pastebėjau kultūrinį pasipriešinimą neveiklumui. Būti darbščia bitė prilygsta sėkmei. Apsėstas užimtumas, laikas leisti žiūrėti televizorių, skaityti knygą, vaikščioti su šunimi ar tiesiog sėdėti nenaudojant saulės ir mėgautis gyvu - yra nesėkmės ir neišvengiamo suirimo požymis.

Kada gyventi kontempliatyvų gyvenimą pasidarė gėdinga? Mano vyras ir aš ne praleidžiame kiekvieną dieną sėdėdami parke, tačiau kelias dienas praleidžiame būtent taip. Esame dėkingi už laiką, kurį turėjome imtis ilgesnių atostogų dykumoje - praleisti malonias dienas skaitydami, sėdėdami prie laužo, fotografuodami ir dažydami.

Tėvai į mūsų laisvalaikio praleidimą dažnai žiūri kaip į savanaudišką. Vis dėlto tiek daug veiklų, kurių tėvai dalyvauja kartu su vaikais, yra apmokestinamos aplinkos apsauga, yra orientuotos į vartojimą - sugalvotos siekiant išlaikyti šeimą be galo užimtą - nesibaigiantis pašėlusios veiklos ciklas, turintis abejotiną auklėjamąją vertę ar socialinę naudą.

Ar ne vaikams būtų naudinga skirti laiko ramiam pasaulio, savo gyvenimo ir santykių apmąstymui? Tikrai, bet to greičiausiai neatsitiks tokioje visuomenėje, kurioje didžiausias užimtumas yra girtas ir amžinai keliaujantys žmonės sulaukia aukščiausių visuomenės pagyrų.

2) Ką darysi su savo laiku, kai sensti?

Tai susiję su užimtumo problema. Tėvai pamiršta veiklą, kuria rūpinosi prieš tapdami tėvais, ir bijo prarasti su vaikais susijusį užimtumą, ypač kai vaikai ruošiasi palikti lizdą. Šiuo metu daugelis tėvų kreipia dėmesį į senelių atvykimą kaip surogatus savo vaikams ir galimybę iš naujo patirti ankstyvosios vaikystės užimtumo euforiją.

Tėvai neįsivaizduoja gyvenimo be vaikų veiklos. Atrodo, kad kai kurie taip supranta savo seniai prarastą vaikystę. Nors mano draugai su vaikais pritaikė savo kasdienybę ir veiklą pagal vaikų poreikių aukštyn ir žemyn ritmus, aš visą gyvenimą sukūriau ir palaikiau gana nuoseklią rutiną. Aš atlikau laiko ramiam, ramiam apmąstymui ir gamtos mėgavimui. Aš neplanuoju pakeisti šios rutinos, kol nemirštu, tad kodėl aš turėčiau jaudintis, ką darysiu su savo laiku, kai senstu?

3) Kas jus atsimins mirus?

Šis klausimas iškyla daug ir manau, kad jis atspindi didžiulį poreikį, kurį turime suvokti savo gyvenime, patirdami nuolatinę paralyžiuojančią mirties baimę. Svarbu atsiminti, kad vaikai neprisimena tėvų tiksliai tokie, kokie jie buvo ar yra, net ir kasdien. Aš nežinau visų savo tėvų gyvenimo ir psichikos aspektų.

Aš branginu akimirkas, praleistas kartu su jomis, bet nežinau jų esmės. Ta prasme nė vienas iš mūsų - nei tėvai, nei bevaikis - nebus prisiminti mirus. Ir kai praeina viena ar dvi kartos, mes turime tik simbolinę savo protėvių atmintį. Be to, kodėl mums svarbu, kad juos išvis prisimintume? Mes gyvename, mėgaujamės ir mums nerūpės, kai būsime prisimenami mirę, tad kodėl tai yra toks nuolatinis nerimo šaltinis?

4) Ar nemanote, kad praleidote svarbiausią gyvenimo patirtį?

Tai buvo vienas iš mano mamos mėgstamiausių klausimų. Vis dėlto didžiąją laiko dalį ji jautėsi nusivylusi, užgniaužta ir sunerimusi kaip žmona ir tėvai. Manau, kad svarbūs gyvenimo išgyvenimai gimsta ir miršta. Viskas, kas vyksta tarp jų, yra pasirinkimas, ir, rinkdamiesi vieną dalyką, turime atsisakyti kažko kito. Taip pat svarbu atsiminti, kad mes nebejaučiame didelio socialinio spaudimo apgyvendinti kolonijas - vaikai yra galimybė, o tai daro didelę įtaką perpildyto pasaulio aplinkai.

Būdamas bevaikis žmogus, turėjau daugiau laiko kurti savo kūrybą ir rašyti, stovyklauti, rūpintis išgelbėtais šunimis, grįžti į mokyklą kaip suaugęs ir gyventi mieste bei dykumoje - visa tai, ko aš nemanau, kad norėčiau padariau, jei turėčiau vaikų. Aš turėjau daugiau laiko ramiam apmąstymui ir praleisti su senyvais tėvais. Ši patirtis man yra svarbi, kai kuriems tokia pat svarbi kaip tėvystė, nes ši patirtis pasirenka mano gyvenimą.

5) Ar jums nėra nuobodu, jei dėl kažko (vaikai, vaikai, puikūs vaikai) nerimaujate?

Nuolatinis tėvystės rūpestis yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl pasirinkau neturėti vaikų. Nerimas yra nuobodus ir nuobodus. Jos trūkumas atveria viliojančių galimybių pasaulį.

Ir aš žinau, kad mano mama buvo priblokšta poreikio nuolat prižiūrėti mus kaip mažus vaikus. Ji dažnai nuleisdavo sargybinį. Jai labai reikėjo tų tylių ir susimąstančių akimirkų. Nepaisant to, kad turi mažų vaikų, ji pasirinko skirti laiko sau.

Mes pasivaikščiojome, pakliuvome į skyles, įkandome šunis, gaudavome nuodų gebenių, apstulbindavo bites ir panašiai, tačiau išgyvenome ir smagiai tai darėme. Šiandien mama greičiausiai bus nugirsta už tėvystės įgūdžių stoką, tačiau aš ją atidžiai stebėjau ir anksti sužinojau, kad nenoriu atsakomybės ir nuolatinio alinančio nerimo, kuris užvaldė mamą ir yra neišvengiamas dėl tėvystės.

Vaizdo Instrukcijos: MANO VAKARO RUTINA (makiažo valymas, odos maitinimas, atrinkti produktai, bei svarbiausi patarimai!) (Balandis 2024).