Atleidimas

• Gegužė 4, 2024

Daugybė žmonių kalba apie atleidimą, kai kalbama apie bet kokį smurtą, netgi prievartą prieš vaikus. Kas iš tikrųjų yra atleidimas? Ar tai kažkas, ką žmogus daro norėdamas išgydyti? Ar tai kažkas, ką žmogus daro norėdamas pamiršti tai, ką išgyveno? Ar galima iš tikrųjų atleisti ir pamiršti jų patirtą prievartą? Galiausiai, kam atleidžiama? Ar tai daroma aukai ar prievartautojui?

Turbūt visi girdėjome teiginį „Atleisk ir pamiršk“. Vaikas, kuris patyrė bet kokį smurtą, daugiau nei tikėtina, kovos su šia samprata kaip suaugęs. Kartais atleidimas gali atrodyti kaip būdas ištikti patirtą prievartą. Aš jus patikinu, kad taip nėra. Atleidimas nėra lengva suprasti sąvoką. Paprastai būna stiprių emocijų, kurios sutampa su priekabiavimu, pavyzdžiui, pyktis ar įniršis. Tiems, kurie buvo priekabiaujami, jie gali jaustis taip, lyg nori, kad priekabiautojas padarytų tiek pat žalos. Jie gali nenorėti atleisti, nes atrodo, kad iš esmės jie leidžia priekabiautojams atsiriboti nuo to, ką jie jiems padarė.

Aš suprantu, kad atleidimo tema turbūt yra daug požiūrių. Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo įsitikinimais. Manau, kad atleidimas yra dovana, kurią aukos gali duoti sau. Prievartautojui tai nėra kažkas, o greičiau dovana patiems. Kai auka nusprendžia atleisti prievartautoją, tai priemonė atsikratyti labai skaudžios praeities, kuri juos persekiojo daugelį metų. Atleidimo dovana yra kažkas, ką auka gali duoti sau, eidama savo gyvenimo link. Atleidimas yra tai, ką galima padaryti, norint išgydyti iš vidaus. Tačiau tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Auka turi susitaikyti su tuo, ką išgyveno, kad galėtų atpažinti ir pripažinti savo skaudžią praeitį ir pasirinkti atleisti.

Prievartos prieš vaikus aukos greičiausiai niekada nepamirš to, ką išgyveno. Jie ne visada bus tokie švieži mintyse, kaip pradedant kelionę į išgydymą; tačiau paprasčiausiai nepamirštama piktnaudžiavimo, kurį jie patyrė. Manau, neteisinga, kad žmonės tikisi, jog prievartos prieš vaikus auka tiesiog pamiršta, kas atsitiko. Tiesiog taip neatsitiks. Kai pamiršta, iš kur jie kilę, jie taip pat pamiršta, kur eina. Kai žmogus yra kilęs iš praeities, kurioje buvo priekabiaujama, jis turi išmokti tikėtis geresnių dalykų. Jei prievartos prieš vaikus aukos bando pamiršti tai, ką išgyveno, jų gydymo procesas gali būti labai sunkus ir painus.

Kai prievartos prieš vaikus aukos pasirinko atleisti priekabiautojams, tai daroma nekantriai ir laukiant. Taip yra todėl, kad tai daroma ne jų priekabiautojų, o jų pačių labui. Atleidimas yra dovana, kurią auka dovanoja sau. Tai priemonė palengvinti didžiulį skausmą. Tai priemonė pripažinti, kad jie nenusipelnė to, ką išgyveno. Atleisti savo priekabiautojui reiškia atsikratyti skausmo, kurį jie išgyveno kaip vaikas. Tai daroma siekiant pasirūpinti savimi ir išmokti mylėti save kaip asmenybę. Tai daroma kaip labai šventa dovana sau. Atleidimas iš tikrųjų yra šventas dalykas. Tai veikia kaip priemonė sustabdyti intensyvius praeities piktnaudžiavimo skausmus ir pristatyti gydymo vaisius.