Emocinis kalnelis

• Gegužė 16, 2024

Kai mes su seserimi ruošėmės perkelti mūsų mamą iš Floridos į Ohajo, mes pasiutęs ruošėmės viską planuoti. Visi mūsų planai pateko į vietą. Šaltiniai mums buvo prieinami tada, kai mums jų labiausiai reikėjo. Judėjimas vyko kaip planuota. Kad galėtume pasukti savo transporto priemonėmis į šiaurę, turėjome nuleisti mano nuomojamą transporto priemonę Tampos oro uoste, tada aš tada mama ir jos automobilį nuvežčiau į galutinę kelionės vietą. Dėl šios nedidelės kelionės į kelionę mes planavome seseriai nuvežti mano mamos mašiną į oro uostą. Mano uošvis turėjo iškelti užpakalį U-Haul. Tačiau mūsų planai išsiskyrė prieš mums net žengiant koja į pirmąją transporto priemonę. Motina nematė dalykų taip, kaip mes juos matėme. Ji atsisakė leisti mano seseriai vairuoti jos mašiną. Ji stovėjo gatvės viduryje priešais savo namus ir rėkė ant mūsų. „Jei aš negaliu vairuoti, aš nevažiuosiu!“ Joks sumanymas nepakeis jos nuomonės. Mano sesuo numojo ranka ir kartu su vyru įkopė į „U“ nuotolį. Mes neturėjome kito pasirinkimo, kaip leisti motinai vairuoti savo mašiną. Aš meldžiausi visą kelią iki oro uosto (maždaug valandos kelio automobiliu). Vilkstinėje mes padėjome motinos automobilį tarp manęs ir U-Traukos. Kai pasiekėme oro uostą, motina taip išsigando ir mielai perdavė man raktus, kad galėčiau vairuoti savo mašiną likusią kelionės dalį.

Žvelgdamas į šią sceną, dabar po devynerių metų, aš beveik verkiu. Tą saulėtą kovo dieną tos Floridos gatvės viduryje mano sesuo ir aš supykome, nes mama nesilaikys mūsų planų. Mes buvome taip linkę „padėti“ motinai, kad neskubėjome pripažinti jos jausmų. Diena jai buvo sunki. Ji ką tik buvo praradusi namus. Ji persikėlė į kitą valstiją. Ji pati nebuvo tikra, kad galėtų vairuoti savo automobilį. Motina įvairiais būdais prarado kontrolę ir jautėsi priblokšta. Mano sesuo ir aš manėme, kad padarėme jai viską, ką galėjome. Tačiau planuodami judėjimą mums nepavyko atsižvelgti į emocinę lygties pusę.

Šio nuotykio pradžioje buvau be proto. Nors motina kelerius metus patyrė nesėkmę, man dar nepavyko sužavėti situacijos. Mano mama ne tik emocingais kalneliais, sesuo ir aš važiavome su ja. Mes negalėjome efektyviai bendrauti su mama. Po kelių bandymų padėti jai ką nors suprasti, visi supyktų ir užsičiauptų. Iš visų pusių pritvirtinti nusivylimai. Jei paprašėme motinos apsispręsti, ji grąžino tuščią spoksojimą. Po kelių bandymų mes tiesiog priėmėme sprendimą už ją. Deja, tai sukėlė tik abiejų pusių pasipiktinimą. Motina piktinosi mūsų suvoktu įsikišimu. Mano sesuo ir aš piktinome motiną, kad užėmė mus į šias pareigas. Pasipiktinimas tęsėsi keletą metų.

Kaip sakoma, „užpakalis visada yra 20/20“. Jei man reikėtų tai daryti iš naujo, kelis dalykus tvarkyčiau kitaip. Jei esate kelionės, panašios į mūsų, pradžioje, mano didžiausias patarimas būtų sulėtinti tempą. Mano sesuo ir aš nebuvome pasirengę sutvarkyti visų ypatingų demencijos niuansų. Nors buvau šiek tiek perskaičiusi, man tikrai reikėjo atlikti daugiau tyrimų. Manau, patarėjas ar terapeutas galėjo padėti man išvengti daugelio spąstų, į kuriuos patekau. Patarėjas taip pat būtų padėjęs man susitaikyti su savo jausmais dėl šio žingsnio. Jei būčiau pašalinęs savo jausmus iš lygties, manau, būčiau atidesnis savo motinos jausmams. Tuo metu situacija atrodė siaubinga ir greitai elgtis pasirodė geriausia išeitis. Manau, sulėtėjusi ir nuodugnesnė minčių nagrinėjimas išsamiau padėtų situaciją šiek tiek palengvinti. Lėtėjimas taip pat būtų suteikęs man šiek tiek daugiau laiko apdoroti savo jausmus apie tai, kaip šis žingsnis turėjo įtakos mano gyvenimui. Fiziškai artėjanti mama, esanti arčiau man, pateikė daugiau iššūkių, nei aš kada nors įsivaizdavau. Savo jausmų neigimas ar vengimas tik atbaidys ir galų gale sukelsite dar daugiau skausmo. Kad ir kiek jums gali būti sunku pajusti savo jausmus, turite išgyventi senėjimo procesą.

Vaizdo Instrukcijos: Rašytojų kalnelis Vyžuonose - http://utenago.lt (Gegužė 2024).