Įsimintini sekmadieniai - vaikystės kongregacijos

• Gegužė 3, 2024

Sūnaus ar dukters su negalia vaikystėje tėvai gali būti priblokšti įvykių ar komentarų, kurie juos nustebina savo tikėjimo bendruomenėje teigiamai ar neigiamai. Dažnai ieškome palaikymo ir padrąsinimo, kai atsitinka kas nors nelaimingo, ir neturime galimybės pasidalyti tuo, kas yra pozityviausia.

Kartais tėvai nesiryžta pasidalyti teigiamomis istorijomis iš pagarbos tiems, kurie akivaizdžiai kenčia nuo negatyvo. Daugeliui tikėjimo bendruomenių naudinga išmokti, ką jos gali padaryti, kad parodytų savo meilę, pagarbą ir palaikymą, užuot paprasčiausiai išvengusios neigiamo.

Kai mano sūnui buvo dveji metai, praleidus sekmadienių mėnesius dėl ligos, mūsų kongregacija galėjo pamatyti, kad jis išmoko vaikščioti dalyvaudamas Palmių sekmadienio pamaldose. Aš žvelgiau iš bažnyčios priekio į eiseną stebėdamas visus vaikus, ypač jį ir jo seserį. Aš nesitikėjau, kad pamačiau tiek daug susirinkusių žmonių reakciją, kai jie pamatė mano sūnų einantį savarankiškai. Pasižiūrėję į Pew, jie pamatė Jį ir Pew po Pew jie nurimo iš džiaugsmo ašarų.

Kitas įsimintinas sekmadienis buvo tas, kai visiems jo sekmadieninės mokyklos klasės vaikams buvo numatyta, kad pamaldų metu bus pristatyta jų pačių Biblija. Vėl turėjome praleisti kelis sekmadienius dėl sveikatos problemų. Nežinojau apie šios tarnybos planus ir atsisėdus nuo liūdesio perskaičiau biuletenį, kai sėdėjome. Aš susirinkau patirti nusivylimo, kad mano sūnaus vardas nebus vadinamas, nes jis pasilenkė į priekį, tikėdamasis, kad ministras pateks į W.

Taip, jie skambino jo vardu. Jis nebuvo lankęs sekmadieninės mokyklos, dvi savaites nebuvo repetavęs su savo klase, tačiau matė, kaip kas kitas vaikas iškilmingai eina į priekį, ir būtent tai jis ir padarė. Jo sesuo man šypsojosi ir linktelėjo galvą, mainus, kuriais mes tiek daug kartų dalijomės, - jos tikrumą, kad TAIP KURSAS jis gali padaryti bet ką, kas jam atrodė įdomu. Visur aplink mus, kongregacijos, žmonės vienas kitam šypsodavosi ir linktelėdavo.

Liūdina, kad tiek nedaug šeimų, su kuriomis tuo metu kalbėjau, ir ateinantys metai turėjo savo kongregacijose teigiamą ir palaikomąją patirtį. Aš sužinojau, kad mes buvome tarp mažos šeimos, kuri surado kongregaciją, kuri atrodė tikrai priimanti ir priimanti, ir man skaudėjo širdis tiems, kurie jautėsi nepageidaujami arba buvo atstumti ten, kur ieškojo bažnyčios namų.

Dvasia, kuri mane palaikė tais ankstyvaisiais metais, nebuvo tokia nuosekli, kaip aš tikėjausi, kai mano sūnus buvo labai mažas vaikas. Bėgant metams sužinojau, kad tikėjimo bendruomenėse yra tiek pat įvairovės, kiek ir kitų gyventojų.

Kai kurie, vertinantys pasirodymą ir socialinę reputaciją dėl charakterio, gali patirti nereikalingą negatyvumą ar rimtą nusistatymą, užkrečiantį aplinkinius žmones. Tačiau tik keli asmenys grupėje, gerbiantys specialiųjų poreikių vaikų ir jų šeimų indėlį ir orumą, daro nepaprastai teigiamą skirtumą ir teigiamai veikia sveiką ir džiaugsmingą įspūdį visai kongregacijai. Visada tikiuosi, kad mūsų šeimoms bus suteikta kiekviena galimybė turėti tokią pačią teigiamą įtaką visose mūsų bendruomenėse.

Savo viešojoje bibliotekoje, vietiniame knygyne ar internetiniame mažmeninėje parduotuvėje ieškokite knygų, tokių kaip Dvasingumas ir intelekto negalia: tarptautinės kultūros ir religijos įtakos gydančiam kūnui, protui ir sielai perspektyvos bei pastoriaus Roberto Perske'io balsas.

Tikras įtraukiančiosios garbinimo pavyzdys
//bethesdablog.wordpress.com/2012/01/27/a-true-ex-ample-of-inclusive-worship/

RELIGIJA IR NEĮGALIOS - KODĖL MES VISI KLAIDAME
//www.unitedmedianow.com/news/religion-disabilities-why-we-all-fail

Vaizdo Instrukcijos: B.Daviesas: „T.Beardas – viena esminių personų, padėjusių man tobulėti“ (Gegužė 2024).