Atsiribojimas budizme

• Gegužė 3, 2024

„Tą, kurį vadinu šventu
net čia yra kančios pabaiga,
nustatė savo naštą ir atsiriboja “.
- „Dhammapada“, „Šventasis“

Atsiribojimas nuo budizmo yra dažnai neteisingai suprantamas mokymas Vakaruose iš dalies dėl sunkumų verčiant budizmo tekstus. Ankstyvųjų budistų vertimų vertime pali žodis „nekkhamma“ dažnai verčiamas taip atsiribojimas arba atsižadėjimas. Abu žodžiai pabrėžia atsisakymą potraukio ar norų, dėl ko kilo nesusipratimas, kad budistai privalo susilaikyti nuo malonumų ir gyventi rimtą, be džiaugsmo, kontempliatyvų gyvenimą.

Kartais vietoj jo vartojamas žodis „nepririšimas“, tačiau tai taip pat gali sukelti nesusipratimų, nes žodis prisirišimas dažnai naudojamas psichologijoje, siekiant nurodyti sveiką žmonių, ypač mažų vaikų, ir jų tėvų ar globėjų ryšį. Taigi „nepririšimą“ galima suprasti kaip sveiko prisirišimo trūkumą su neigiama konotacija.

Tiesą sakant, budizmo mokymai apie atsiribojimą nėra nukreipti į mūsų santykius (šeiminius ar kitokius) ar malonumus, o į santykį su mūsų pačių mintimis ir emocijomis. Mes neprašomi atsisakyti savo emocijų ir minčių, o ne būti valdomi vien tik jų. Atsiribojimo praktika apima stebėtojo atradimą savo galvoje - mūsų sąmoningumo dalį, kuri gali atsitraukti ir pamatyti, kad protinis užimtumas ar emociniai svyravimai, kuriuos dažnai patiriame, yra tik viena mūsų sąmoningumo dalis, taigi tik dalis to, kas esame. Ugdydami atsiribojimą, mes galime pradėti suvokti šio mūsų sąmoningumo lygio pereinamumą - kad kiekviena mūsų mintis ir emocija turi pradžią ir pabaigą ir kad mūsų prisirišimas prie jų yra mūsų kančios šaknis.

Kai kuriose budizmo mokyklose praktikuojamas atsiribojimas iš tikrųjų reiškia atsisakymą, tačiau pats atsisakyti yra priemonė, padedanti įgyvendinti vidinį atsiribojimą. Šiam mokymui iliustruoti dažnai naudojama garsi istorija, kurioje dalyvauja du vienuoliai, susidūrę su jauna moterimi, kuriai reikia pagalbos perplaukiant upę. Jaunesnysis iš dviejų vienuolių atsisako ją vesti, nurodydamas savo vienuolinius įžadus atsisakyti santykių su moterimis. Vyresnysis vienuolis tyliai veža ją skersai, kiek apmaudo. Kai kurį laiką tęsė savo kelią, pirmasis vienuolis pagaliau sprogo: „Kaip tu galėjai taip pažeisti savo įžadus ir nešti tą moterį?“ į kurį vyresnis vienuolis ramiai atsako: "Nėra jokių problemų. Aš ją nuleidau prie upės krašto, bet jūs vis tiek nešate ją".

Supratimas apie atsiribojimą eina kartu su supratimu ir užuojauta. Sąmoningumas ir meditacija yra priemonės, kurias naudojame atsiribojimui ugdyti. Atkreipdami dėmesį į visa tai, kas kyla mūsų sąmoningumui, galime pradėti rinktis savo reakcijas, užuot paskatinti nesąmoningų psichologinių modelių. Tai darydami, mes suprantame savo ego nauju būdu, kaip modelių rinkinį, kuris mąstydamas siekia atskirti mus nuo kitų. Kai pradėsime matyti ne tik šį polinkį atsiskirti, galime pradėti patirti tikrą vienybę su kitais, o tai yra užuojautos priežastis.

Todėl užuojauta ir atsiribojimas veikia kartu. Tikra užuojauta atsiranda mumyse, kai sugebame atsiriboti nuo savo egoistinių sprendimų ir reakcijos į kitus ir iš tikrųjų užmegzti ryšį. Taigi toli gražu ne tai, kad mus atstumia nuo kitų, ar riboja mūsų džiaugsmo galimybes, tikras atsiribojimas mus sieja su kitais gilesniame lygmenyje. Mes esame išlaisvinti nuo apribojimų, pagrįstų mūsų psichologine sąlyga ir iš to kylančiais psichiniais bei emociniais modeliais.

Tokiu būdu atsiribojimas yra priemonė, padedanti mums atpažinti savo proto tiesą ir suvokianti mūsų natūralų ryšį su likusiu pasauliu bei visais mūsų gyvenimo asmenimis.