DRM - ar jis išnyks?
DRM, arba Skaitmeninių teisių valdymas, buvo žlugęs nuo 1998 m. „Skaitmeninio tūkstantmečio autorių teisių įstatymo“. Pagaliau atrodo, kad vartotojų skundai laimėjo dėl DRM karo, o dabar matome vis daugiau ir daugiau DRM neturinčių laikmenų.

DRM yra skausmas užpakalyje, be to, tai nieko nepadeda atgrasyti nuo skaitmeninio piratavimo, kuris tęsiasi net po 8–10 metų, kai dauguma didžiųjų leidėjų diegia jį savo skelbiamose laikmenose.

Kaip per tuos metus visada mažėjo, taip yra ir sąžiningų žmonių procentas bei nesąžiningų žmonių procentas. Pagalvokite apie Karibų piratus. Jei visi būtų buvę piratai, kur būtume šiandien?

Tai, ką padarė skaitmeninis pasaulis, palengvino piratavimo turinį sąmoningai arba kai kuriais atvejais nesąmoningai dėl neteisingos informacijos.

Tačiau tai, ką DRM padarė, yra neleisti kasdieniams vartotojams naudotis skaitmeniniu turiniu, už kurį jie sumokėjo, norėdami lengvai prieiti prie jo ir keliuose skaitmeniniuose įrenginiuose.

Be to, DRM daugeliui vartotojų dar labiau apsunkina perėjimą prie skaitmeninio pasaulio. Tai sudėtinga dėl daugybės lankstų, kuriuos turite pereiti, be pardavėjų, kurie atsisako dirbti kartu.

Taigi aš vienas iš džiaugsmo šokinėju dabar, kai didžiosios muzikos įrašų kompanijų muzikos įrašų kompanijos pagaliau supranta (žinoma, tik po to, kai naujokai jiems parodė kelią!), Kad DRM labiau kenkia pardavimams, nei padeda išlaikyti skaitmeninį piratavimą. . Pirmasis tikras proveržis įvyko, kai „Amazon“ įšoko į DRM nemokamą juostinį vagoną ir išleido savo muzikos parduotuvę be DRM. Į jų MP3, DRM nemokamą muziką atsakymas buvo fenomenalus. Jie ne tik turi dainas, kurias naudoja šis paprastas naudoti formatas, bet ir visus albumus.

Manau, kad dauguma žmonių nori mokėti už muziką, programinę įrangą ir knygas, kurias jie gali atsisiųsti skaitmeniniu būdu, tiesiog norėtųsi, kad didesnė pelno dalis būtų skirta realiam kūrėjui, o ne visiems viduriniesiems. Internetas išlygino menininkų veiklos sąlygas, todėl dabar net ir bevardis menininkas turi tokias pačias galimybes pasirodyti kaip ir garsus menininkas. Svarbiausia, kad jie turi gerą medžiagą, ir jie turi ją pateikti, kad klausytojai galėtų įvertinti.

„Random House“, pagrindinis garso knygų leidėjas, taip pat šokinėja ant DRM nereikalaujančio juostoje. „Random House“ visai neseniai paskelbė, kad jie pradės siūlyti garso įrašų knygas be DRM tol, kol autoriai leis. Liūdna pasakyti, kad kai kurie autoriai vis dar įstrigo į seną kontrolės planą ir neleis skelbti savo kūrinių be DRM, nors buvo įrodyta, kad DRM nieko nedaro, kad sustabdytų neteisėtą skaitmeninio turinio dalijimąsi.

„Random House“ išbandė DRM neturinčias audio knygas prieš priimdamas sprendimą eiti tuo keliu. Naudodamiesi skaitmeniniais vandens ženklais, jie galėjo platinti garso įrašų knygas be DRM, tačiau vis tiek sekė turinio šaltinį, netrukdydami vartotojui. Jų bandymų rezultatai parodė, kad internete aptiktos nemokamos, bet nelegalios audio knygų kopijos nebuvo tos, kurias jie išleido be DRM, o tas, kurios buvo nukopijuotos iš kompaktinio disko arba įsilaužtos į DRM sistemą.

Taigi jų išvados tiksliai atitiko tai, kas buvo sakoma apie DRM. Tai nedaro nieko, kad atgrasytų piratinį skaitmeninį turinį, tačiau daro viską, kad naudotojai patirtų prastai.

Taigi, revoliucija be DRM! Džiaugiuosi, kad tai pagaliau prasidėjo, ir laukiu, kada galėsime žengti per šitą baimingą kliūtį, su kuria taip ilgai susidūrėme.

„MP3.com“ atsisiuntimai be DRM, be DRM - populiariausi pardavėjai

MP3 garso knygos be DRM